Meniu Uždaryti

KULTŪRA – TAI ŠIRDIS

               Išgirdus žodį „kultūra“, daugumai žmonių iš karto kyla asociacijos su muzika, šokiu, daile, literatūra. T. y. kultūrą mes tapatiname su meno sritimi. Na, dar elgesio normų laikymusi. Dažnai kultūrai tenka dar prastesnis – linksmintojo vaidmuo. Minėdami kultūros dieną, dar kartą savęs klausiame: tai kas gi yra ta kultūra?
Apibrėžimų galime rasti daug, tačiau manoma, kad vienas iš tiksliausių yra E.B.Tayloro kultūros apibrėžimas . Šis apibrėžimas skamba taip: „Kultūra plačiausia jos etnografine prasme yra visuma, kuri apima žinias, tikėjimą, meną, moralę, įstatymus, papročius ir visa kita, ką žmogus įgijo būdamas visuomenės dalimi.“ Labai plati sąvoka, ar ne tiesa? Joje telpa viskas: pradedant buitimi, tarpusavio santykiais, ir baigiant santykiu su aukščiausia esybe – Dievu. Tačiau taip apibūdinant kultūrą, pagrindinis dėmesys nukrypsta į žmogų supančią aplinką, o pats žmogus, kuris ir sukūrė tą aplinką tarsi pradingsta, išsilydo joje. O turėtų būti centrine ašimi.
              Tad keldami Kultūros (Taikos) vėliavą, grįžkime prie tos kultūros sampratos, kurią mums siūlo šios vėliavos kūrėjas rusų dailininkas, filosofas, keliautojas, mistikas, visuomenės veikėjas N. K. Rerichas. Juolab, kad pati Kultūros dienos idėja remiasi Rericho paktu – 1935m. balandžio 15d. Vašingtone pasirašyta sutartimi dėl meno, mokslo įstaigų ir istorinių paminklų apsaugos karo ir taikos metu. (Pirmuoju tarptautiniu paktu, skirtu kultūros vertybių apsaugai.) Suvokdamas materialaus kultūros paveldo svarbą žmonijos evoliucijai, didžiąją dalį savo gyvenimo veiklos Rerichas skyrė dvasinės kultūros ugdymui, Naujos sąmonės atvėrimui, griežtai atskirdamas kultūrą nuo civilizacijos. Kodėl jam tai buvo taip svarbu – tobulinti žmogų iš vidaus? Todėl, kad Rerichas minties galiai ir širdies energijai teikia nepaprastai didelę reikšmę. Jo manymu tai yra kuriančiosios žmogaus galios, nuo kurių pirmiausia priklauso jo gyvenimo kokybė. Visi didieji žmonijos išradimai, genialūs meno kūriniai pirmiausia gimė jo sąmonėje, tik vėliau įgaudami materialią formą. Mūsų mintys bei jausmai niekur nedingsta – jie kaupiasi aplinkoje, vienaip ar kitaip mus veikdami.Turėtume suvokti, kad atmosfera užnuodyta ne tik cheminiais teršalais. Nuo mąstymo kokybės priklauso mūsų kūno sveikata – kuo švaresnės, kilnesnės ir nesąvanaudiškesnės mintys, tuo sveikesnis žmogus. Tačiau pagrindinis gyvenimo vedlys yra širdis. Be dalies smegenų žmogus gali išgyventi, o sustojus širdžiai, iš kart miršta.Net komos ištiktas, užgesus sąmonei, jis tęsia savo gyvenimą ir vienas Dievas težino, kokius pasaulius aplanko ir kokią patirtį semia. Širdis atspindi dvasią, ji yra Meilės ir Džiaugsmo buveinė. Net ir mintis, nesušildyta širdies negali būti brandi. Širdimi žmogus gali susijungti su Visata, įgyti Kosminį Žinojimą. Deja, gyvenimo pagrindu dažniausiai renkamės materiją ir protą, širdžiai palikdami tik menką dalį.
             „Jei sutiksite šventeivą, žinokite – jis nepažįsta savo širdies. Jei sutiksite prietaringą žmogų, žinokite – jis nepažįsta savo širdies. Jei sutiksite įbaugintą, žinokite – jis nepažįsta savo širdies. Ir vis tik tie neprašyti svečiai minės savo kalboje žodį širdis. Atėjo laikas atskirti visus „širdingus“ fokusininkus, kad jie nebegalėtų manipuliuoti žmonių širdimis. Širdies pažinimas padės suprasti, kada ją aptemdo savimyla ir žiaurumas. Širdį išgirsti galima stebint pulso dažnį. Pagal pulsą galima nustatyti, kada širdis tyli ir jos neįmanoma prakalbinti. Daug šimtmečių stengiamasi mintį perduoti per atstumą, tai gali parodyti pakitęs pulso dažnis. Pulsas gali anksčiau sureaguoti į mintį, kurios žmogus dar sąmoningai nesuvokia. Pulso pokyčių stebėjimas dar kartą įtikins, kokios subtilios galimybės slepiasi organizme, kurį žmonės supranta tik kaip fizinį kūną. Daug tūkstančių metų vyksta sugrubėjimas, kurio metu kūnas-žibintas vis labiau tolsta nuo ugnies.” (Rerichas “Širdis”)
             „Širdis žymima kryžiaus ženklu. Kryžius visada lydi širdies šventyklą. Širdis – tai šventykla, bet joje nėra vietos stabams. Negalima širdies paversti prekyviete, ji skirta ryšiui su Visata, tai Visatos saulių saulė. Apie šventuosius sakoma: „Gyveno kaip prieš Dievą“, – vadinasi, nepažeidė Hierarchijos dėsnio ir taip valė širdį nuo egoizmo. Įvykus mažiausiam širdžių apsivalymui žmoniją užlies Gerovė. Širdis laikoma vaizduotės šventykla, bet kaip atsiras vaizduotė, jei nėra patyrimo, nėra žinojimo ir tikėjimo? Širdis išskiria ypatingą šviesą, kuri visą laiką gniuždoma ir iškraipoma. Tai protas apipainioja širdį egoizmo tinklais. Išvalyti širdį nuo egoizmo – sudėtingas darbas, ypač jei egoizmas jau spėjo apraizgyti širdį.“ (Rerichas „Širdis“)
             Į istoriją žvelgdamas Dvasios akimis, Rerichas joje mato žmogiškosios sąmonės evoliuciją. Rerichas kalba apie Naujos Epochos atėjimą, kuomet prie žemės priartės Kosminė ugnis. Norėdamas išgyventi naujose sąlygose žmogus turi pats tapti „ugningu“, turi išsiugdyti tam tikras savybes, tokias kaip širdingumas, išmintis, kantrybė, atsakomybė, darbštumas. Norėdamas padėti pasiruošti artėjančiam perversmui, Rerichas perdavė Mahatmų Mokymą – Gyvąją Etiką (Agni Jogą). Šis mokymas padeda suvokti žmogaus ir jį supančio pasaulio vientisumą, suteikdamas gyvenimui vieningos Būties sampratą, atskleidžia žmogaus dvasios evoliuciją , sujungdamas ją su Kosmine Sąmone, kuomet žmogus įgyja gebėjimą tiesiogiai iš Kosmoso gauti Žinojimą.
Taigi, Rericho mokyme dvasingumas siejamas su galia ir žinojimu, t. y. žmogus tampa visagalis ir visažinis, kaip radęs legendinį paparčio žiedą. Tik į šį tikslą jis turi eiti sąmoningo tobulėjimo keliu. Šis kelias nei labai lengvas, nei labai saugus, tad aukštesnėse jo pakopose reikalingas Mokytojas. Tokiais Mokytojais buvo Mozė, Kristus ,Buda ir daugelis kitų. Keliaudamas po Indiją ir ieškodamas Dieviškosios Išminties, Rerichas mums atskleidžia Hierarchijos (Baltosios Brolijos ) gyvavimą. Tai būtybės, esančios žymiai aukštesnėje dvasinės evoliucijos pakopoje, besirūpinančios žmonijos tobulėjimu.
           Norėtųsi, kad Kultūros diena taptų Dvasios prieglobsčiu evoliucijos kelyje. Tai turėtų būti diena be pretenzijų ir pamazgų liejimo. Diena be šmeižto ir apkalbų. Diena be intrigų ir melo. Diena be pažeminimo ir patyčių, diena be pykčio ir agresijos, diena be nepasitikėjimo ir įtarumo, arogancijos ir sarkazmo, nes N. K. Rericho žodžiais: „Kultūra yra meilė žmogui. Kultūra yra nuostabus dvelkimas, gyvenimo ir grožio derinys. Kultūra – tai šviesos garbinimas. Kultūra – tai širdis. Širdyje glūdi meilės esmė.“
           Nelengva skelbti tokią dieną? Tačiau pabandykime. Nuo vienos dienos metuose. Gyvenimas turėtų pradėti keistis, nes pasikeistų atmosfera, kuria alsuojame. Pradėkime kiekvienas nuo savęs, nes jokios valdžios, jokiais nurodymais ar net jėga to padaryti neįstengs. Prievarta šiuo atveju neveiksminga.
 
Dalė Žalpienė,
Rūdiškių kultūros centro meno vadovė
Skip to content