Atsliūkino ruduo – tamsių dienų vienuolis. Išskrido paukščiai , nubiro medžių lapai, gėles šalna pakando. Atrodo, kad suglumo net saulė – ji vis rečiau pažvelgia pro debesų apklotą. Dangus verkia buvusio žemės grožio. Merdėja gamta.
Visuotinio gamtos gedulo fone mes prisimename mirusiuosius. Lapkričio 1d. minime Visų Šventųjų dieną, o lapkričio 2d. – Vėlines. Nors šios dienos pastaruoju metu sutapatinamos, vis tik jų kilmė yra skirtinga. Visų Šventųjų diena yra bažnytinė šventė, priklausanti krikščioniškai liturgijai. Ji atsirado ankstyvuose viduramžiuose, siekiant paminėti krikščionių kankinius ir šviesuolius, po mirties paskelbtus šventaisiais. Vėlinės imtos švęsti kiek vėliau, kaip krikščioniška šventė, skirta visų mirusiųjų pagerbimui. Vėlinės turi gilias šaknis lietuvių etninėje kultūroje. Dar iki krikščionybės įvedimo lietuviai turėjo mirusiųjų pagerbimo šventę, tuomet vadintą Ilgėmis, besitęsusią visą lapkričio mėnesį, kuris dar vadintas vėlių mėnesiu. Pats žodis Ilgės asocijuojasi su ilgesiu. Ilgesiu išėjusių anapilin artimų žmonių, ilgesiu skaisčių vasaros dienų, o galbūt – ilgesiu kažko labai labai tolimo, o drauge ir labai labai artimo, kažkokio tobulo būvio, tobulos amžinai žaliuojančios amžinos vasaros šalies, tautosakoje vadinamos Dausomis. Šalies, į kurią, kaip pastebi G. Beresnevičius, “ir paukščiai, ir mirusieji keliauja tuo pačiu keliu – Paukščių taku.”
Kasmet, lankydami artimųjų kapus, stojame akistaton su paslaptingu dvasiniu pasauliu, prisimename savo gyvenimo žemėje laikinumą. Tačiau nenorėčiau sutikti, jog šitaip mes praktikuojame gedulo kultūrą. Nes mūsų ilgesyje slypi tikėjimas, jog pomirtinis gyvenimas egzistuoja – kitokioj, nematerialioj formoj, kažkokiu mums sunkiai suvokiamu dvasiniu pavidalu. Anot ikikrikščioniškos pasaulėjautos, vėlės – mūsų mirusių artimųjų sielos – iš Dausų neregimu pavidalu dalyvauja mūsų kasdieniame gyvenime, pagelbėdamos įvairiuose žemiškuose reikaluose. Todėl mūsų etninėje tradicijoje mirusieji buvo minimi daugelyje metinių švenčių, ypač tą pastebime rudens – žiemos laikotarpyje. Čia galime prisiminti iki mūsų dienų išlikusį Kūčių vakaro paprotį prie bendro stalo kviesti sėstis ir mirusiuosius šeimos narius, padedant jiems atskirą lėkštę. Žvelgiant į mūsų tautos tradicijas, susidaro įspūdis, jog per jas buvo nuolat palaikomas natūralus ryšys tarp dvasinio ir materialaus pasaulio. Dabartinį žmogų tokia galimybė mažų mažiausiai baugina. Dauguma mūsų gyvena žemiškais rūpesčiais ir bet koks susidūrimas su nepaaiškinama anapusybe mus trikdo. Krikščioniškos religijos praktikoje bendravimo su dvasiniu pasauliu būdas yra malda. Krikščionių tikėjimo išpažinime minimas šventųjų bendravimas.
Šventieji – tai žmonės, pasiekę aukštą dvasinio išsivystymo lygmenį, gebantys padėti maldose į juos besikreipiantiems gyviesiems. Šiuolaikinė bažnyčia šventaisiais įvardija ne vien tuos, kurie yra kanonizuoti – paskelbti šventaisiais, bet kiekvieną žmogų, kuris yra danguje, Dievo artumoje, amžinybėje. Švęsdama Visų Šventųjų iškilmes, krikščioniškoji bažnyčia švenčia visų savo narių ateitį. Popiežius Benediktas XVI enciklikoje apie krikščioniškąją viltį SPE SALVI rašo: “Gyvenimas atrodo it plaukimas per dažnai tamsią ir audringą istorijos jūrą, dairantis kelią mums rodančių žvaigždžių. Tikrosios mūsų gyvenimo žvaigždės yra teisingai gyventi mokėję žmonės. Jie yra vilties šviesuliai. Žinoma, pati šviesa, saulė, patekėjusi virš istorijos tamsybių, yra Jėzus Kristus. Bet kad jį atrastume, mums reikia ir artimų šviesulių, – žmonių, dovanojančių šviesą iš šviesos ir taip rodančių kryptį, kuria turėtume plaukti”.
Vėlinių naktyje šviečiančios kapinės ir yra įvaizdis mūsų šviesulių, artimų mums žmonių, klojančių kelią anapusybėje žvaigždėtuoju Paukščių Taku. Kelią, kurį jie praėjo ir kurį kada nors mums teks praeiti.
“Mirti yra nelengva. Tai slėpiningas gyvenimo dėsnis, kuriam paklūsta visa, kas žemėje gyva. Būtent gyvenimo dėsnis, nes būtis mirtimi nepasibaigia – baigiasi tik žemiškas jos tarpsnis. Žmogus ne laidojamas, o tik palydimas. Ar ne teisingiau, artėjant Ilgių šventėms, mąstyt ne tik apie mirtį, bet ir apie naują gyvenimą? Koks mūsų gyvenimo tikslas? Kaip turime gyventi, kad gyvenimas iš tiesų būtų vertas žmogaus vardo? Į šiuos klausimus atsakoma įvairiai. Galbūt gyvenimas yra mokykla, kurioje mes visi mokomės… Mokomės teisingai atsakyti į mums pateiktus klausimus… Jeigu taip, tai ar netiktų uždegti žvakę ne tik mirusiųjų atminimui, bet – simboliškai – ir sau… Tirpstantis vaškas simbolizuoja kūną, o liepsna – dvasią. Žmonėms reikėtų paklausti savęs:”Ar mano gyvenimo žvakė dega šviesia ir lygia šviesa? Ar mano dvasia kyla aukštyn, ar nesiblaško į šalis? Ar moku atskirti, kas pragaišta, nuo to, kas amžina? Ar moku mirti praeinantiems dalykams, kad įgyčiau nepraeinančių, amžinųjų vertybių? Ar šviečia mano gyvenimo šviesa kitiems žmonėms? Ar ji juos šildo? Ar aš esu pats savimi?”Jei žmogus šito paklausia, jausdamas atsakomybę sau pačiam, ir nuoširdžiai atsakydama pasiryžta ištaisyti klaidas ir perkainoti gyvenimo vertybes, tai reiškia, kad mokomasi mirti ir pradėti gyvenimą naujai. Tad uždekime ilgių šventėje kiekvienas po žvakelę ir sau. (A. Žarskus Rudens virsmas Ilgės.Vėlinės)
Rūdiškių kultūros centro meno vadovė Dalė Žalpienė
